Mano vardas Liusė Barton

Klausydamasi mamos balso, aš tai užsnūsdavau, tai vėl prabusdavau. Pamaniau: daugiau nieko man nereikia. Bet paaiškėjo, kad man reikėjo kai ko daugiau. Norėjau, kad mama manęs paklaustų, kaip gyvenu.

Jau kelias savaites Liusė Barton negali pakilti iš ligoninės lovos po, atrodytų, paprastos operacijos. Vieną dieną palatoje ji netikėtai išvysta mamą, kurios nematė jau ne vienus metus. Ligoninės rutina ir lengvi pokalbiai apie bendrus pažįstamus bent kelioms dienoms atkuria ryšį, atskleidžia Liusės gyvenimą persmelkusią įtampą ir nepaaiškinamą ilgesį, priverčia apmąstyti savo skurdžią vaikystę, pabėgimą į Niujorką, troškimą tapti rašytoja, byrančią santuoką ir meilę savo dviem dukroms.

„Trumpas romanas apie meilę, ypač – sudėtingą motinų ir dukterų meilę, bet kartu ir apie paprastus, netikėtai užsimezgusius ryšius... Šie ryšiai atskleidžiami taip lakoniškai, nuodugniai ir tiksliai, kad knyga ima atrodyti tarsi Šventasis Raštas ar Sūtra – tik labai žemiška ir nepretenzinga."– Newsday